Spalio 20 dieną popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius, kurie šiomis dienomis susirinko Romoje ir diskutavo apie naujus bendradarbiavimo būdus tarp valstybės, rinkos ir pilietinės visuomenės, adekvačius mūsų laikotarpio iššūkiams.
Pranciškus taip pat prisidėjo prie šios diskusijos, savo kalboje paminėdamas dvi priežastis, kurios didina atskirtį ir egzistencines periferijas.
Pirma, tai endeminis ir sisteminis nelygybės bei išnaudojimo augimas, kuris yra didesnis už naudos ir turtingumo augimą. Ir vis tik nelygybė bei išnaudojimas nėra fatališka lemtis ar istorinė konstanta. Nėra lemtis, nes priklauso ne vien nuo individualaus elgesio, bet ir nuo ekonominių taisyklių, kurias visuomenė nusprendžia sau suteikti. Energijos gamyba, darbo rinka, bankų sistema, gerovė, mokesčių sistema, mokyklos sektorius: tuo to, kaip šie sektoriai bus suprojektuoti, priklausys ir pasekmės būdui, kuriuo nauda ir turtas yra paskirstomi tarp visų prisidėjusių juos kuriant. Jei tikslu tampa vien pelnas, demokratija pradeda tapti plutokratija (turtingiausiųjų valdžia), kurioje auga tiek nelygybė, tiek planetos išnaudojimas.
Pakartoju: tai nėra neišvengiamybė, yra periodų, kuriuose, kai kuriose šalyse, nelygybė mažėja ir aplinka yra saugoma geriau, - pabrėžė popiežius Pranciškus.
Kita atskirties priežastis yra žmogaus orumo neatitinkantis darbas, pažymėjo popiežius, primindamas, kad pirmojoje Bažnyčios socialinio mokymo enciklikoje „Rerum novarum“ buvo kalbama apie teisingą atlygį darbininkui. Šiandien, be šio švento poreikio, galima klausti kodėl praktikoje dar neįgyvendintas principas, kad, Vatikano II Susirinkimo žodžiais, „visas darbo procesas turi būti derinamas su asmens reikmėmis ir jo gyvenimo būdais“ (žr. „Gaudium et spes“, nr. 67). „Galima pridurti: ir su pagarba kūrinijai, mūsų bendriems namams“, - priminė Pranciškus savo enciklikos „Laudato si“ temas.
Naujo darbo kūrimui, ypač šiuo laikotarpiu, reikia atvirų ir sumanių žmonių, broliškų ryšių, tyrimų ir investicijų vystant švarią energiją, kad išspręstume klimato kaitos iššūkius. Šiandien tai yra įmanoma. Reikia išsilaisvinti iš viešojo ar privataus lobingo spaudimo, ginančio dalinius interesus. Reikia įveikti dvasinio tingumo formas. Reikia, kad politika iš tiesų tarnautų žmogaus asmeniui, bendrajam gėriui ir aplinkai.
Tad iššūkis yra, anot popiežiaus, drąsiai keisti iš vidaus vyraujantį socialinį modelį. Iš rinkos turime prašyti efektyvumo ne vien kuriant turtingumą ir užtikrinant tvarų augimą, bet taip pat tarnavimo visapusiškam žmogaus vystymuisi. Negalime aukoti ant veiksmingumo – mūsų dienų „aukso veršio“ – altoriaus pamatinių vertybių, kaip kad demokratija, teisingumas, laisvė, šeima, kūrinija. Turime stengtis „civilizuoti rinką“ žmogui ir aplinkai draugiškos etikos perspektyvoje.
Panašiai, pridūrė Šventasis Tėvas, reikia pergalvoti tautos-valstybės vaidmenį globalizacijoje, kuri giliai pakeitė ankstesnę tarptautinę tvarką. Valstybė nebegali manyti esanti vienintelė ir išskirtinė bendrojo gėrio turėtoja, neleisdama visuomenės formoms laisvai išvystyti visas savo galimybes. Tai būtų pažeidimas subsidiarumo principo, kuris, kartu su solidarumu, yra svarbi Bažnyčios socialinio mokymo kolona. Čia iššūkis yra individualių teisių derinimas su bendruoju gėriu.
Pranciškus perfrazavo prancūzų rašytojo ir mąstytojo Charles‘io Peguy palyginimą apie tris dieviškasis dorybes: viltis yra tarsi mažoji sesuo, bet ji atsistojusi viduryje, paėmusi už rankų pirmyn „tempia“ kitas dvi seseris, tikėjimą ir meilę. Galbūt toks ir pilietinės visuomenės vaidmuo: „vesti“ pirmyn valstybę ir rinką, kad pergalvotų savo egzistencijos priežastį ir veikimo būdus. (Vatikano radijas)
